Rokas Stepulaitis (1916 Leonpolės k., Sintautų valsč. – 1998). Šakių garbės pilietis, dailininkas. Mokėsi Sintautuose, vėliau Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1936 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Baigęs kaip karininkas išėjo į atsargą. 1938 m. įstojo į VDU Kaune, bet nebaigė. Dirbo Vievio muitinėje, o vokiečių okupacijos metais – prekyboje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1948 m. visam laikui apsigyveno Kanadoje, Barrie mieste. Dirbo įvairius darbus, daugiausiai prie statybos, bet kūrė ir medines skulptūras, tapė paveikslus, drožė bareljefus ir kt. Beveik visus savo darbus padovanojo Zanavykų krašto muziejui, skyrė lėšų įrengti jų ekspozicijai skirtą kambarį.
Jam suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1996 m. – Šakių Garbės piliečio vardas.
Juozas Domeika (1917 Plynių k., Lukšių valsč. – 2006 10 17 Notingeme, 2009 perlaidotas Lukšių kapinėse). Šakių Garbės pilietis. Mokėsi Lukšiuose. 1938 m. buvo pašauktas atlikti būtinąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Atlikęs karinę tarnybą iki 1944 m. Lietuvos policijoje dirbo policininku. 1944 m. liepos pabaigoje su visa Sintautų policijos nuovada traukėsi į Vakarus. 1947 m. nuvyko į Angliją. Su šeima gyveno Notingeme. Čia įsijungė į visuomeninę veiklą, ypač Lietuvos išlaisvinimo krypties. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje tapo aktyviu jos rėmėju. Daug savo minčių išdėstė straipsniuose, kurie buvo spausdinami įvairiuose Lietuvos laikraščiuose. Norėdamas prisidėti prie savo gimtojo krašto istorijos išsaugojimo paaukojo Zanavykų krašto muziejui daugiau kaip 20.000 USD. Nemažai lėšų iš savo santaupų skyrė Lukšių neįgaliųjų žmonių rėmimui, savo lėšomis prisidëjo ir prie Šakių dekanato muziejaus patalpų remonto. 1994 m. Juozui Domeikai suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1999 metais – Šakių Garbės piliečio vardas. Yra įkurtas Juozo Domeikos labdaros fondas, į kurį įsijungė dar 2 išeiviai: dr. Juozas Kriaučiūnas iš Putnamo ir Kazimieras Januta iš Los Angeles.
Bernardas Aleknavičius (g. 1930 m. rugpjūčio 21 d. Lekėčiuose) – Lietuvos fotografas, fotožurnalistas, kraštotyrininkas. Dirbo pašte, Lekėčių valstybinio draudimo inspektoriumi. 1956 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą, mokytojavo Kačerginėje. 1956–1960 m. Kauno raj. Laikraščio redakcijos korespondentas. 1963-1993 m. Eltos fotoreporteris Klaipėdai ir Žemaitijai. Leidžia iliustruotą Šakių krašto šviesuolių enciklopediją „Novužės krašto vaikai“. Žurnalistų ir fotomenininkų sąjungų narys. Tautodailininkų ir Vydūno draugijų garbės narys. 1989 m. Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigimo iniciatorius. 1990 m. – Vinco Kudirkos premija. 1997 m. – Ievos Simonaitytės premija. Už zanavykų krašto garsinimą, istorijos tyrinėjimus, straipsnius, foto apybraižas ir nenuilstamą darbą 1999 metais suteiktas Šakių garbės piliečio vardas.
Albinas Vaičiūnas (g. 1933 liepos 15 d. Gegužių k., Šakių raj.) – ne tik Šakių krašte, bet ir visoje Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas. 1940 metais pradėjo lankyti Tvirbūtų pradinę m-klą, po to įstojo į Kriūkų progimnaziją, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo Kazys Grigas, vėliau tapęs žymiu mokslininku. 1950 m. su draugais įkuria slaptą jaunimo organizaciją. Vyčių sąjungos laikraštyje „Laisvės keliu“ Albinas paskelbė pirmuosius straipsnius patriotine tematika. Už slaptos organizacijos veiklą A. Vaičiūną su draugais sulaikė ir 1951 m. tardė NKVD kalėjime Kaune, tais pačiais metais nuteisė 25 metams ir išvežė į Vorkutos lagerius. Po Stalino mirties grįžęs į Lietuvą 1961 m. baigė Prekybos technikumą. Dirbo Respublikinėje turizmo taryboje, aktyviai rašė straipsnius „Kultūros barams“, „Mūsų gamtai“. Išleido keletą knygųturizmo tematika. 1964 m. tampa Vilniaus centrinio (jungtinio) knygyno direktoriaus pavaduotoju. Rūpinasi knygynų tinklo veikla ir plėtra, formuoja knygų asortimentą. A. Vaičiūno rūpesčiu Vilniaus knygynus pradėjo įrenginėti pagal individualius projektus, jie tapo gražiausiais ir patogiausiais visoje Soveitų Sąjungoje. Taip pat Lietuvos radijui kas savaitę rengdavo laidas apie knygų naujienas. Apie iš šakių krašto kilusius žymius žmones rašė į užsienio spaudą (Lenkijoje – „Aušra“, Vokietijoje – „Krivūlė“, Kanadoje „Nepriklausoma Lietuva“). Dešimtys jo straipsnių apie žymius kultūros žmones paskelbta kultūros žurnale „Suvalkija“. Po 30 metų veiklos knygų prekybos sistemoje A. Vaičiūnas pradėjo dirbti beatričės Grincevičiūtės muziejaus direktoriumi. 1989 metais kraštiečiai jį išrinko Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininku, o 1993 metais – P. Vaičaičio draugijos pirmininku. Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą A. Vaičiūnas tapo šakių rajono metų žmogumi, o 1999 metais jam suteikė Šakių rajono Garbės piliečio vardą. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko įsaku A. Vaičiūnas apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu.
Gerhard J. Carl – VšĮ „Solidarity“ įkūrėjas yra net kelių šalies savivaldybių Garbės pilietis, ne vienu valstybiniu apdovanojimu pagerbtas ir geradario vardą tautoje pelnęs Vokietijos pilietis. Kartu su VšĮ „Solidarity“ jis jau 20 metų kovoja su skurdu Lietuvoje. Per šiuos veiklos metus suteikta pagalba 77 daugiavaikėms šeimoms, kuriose gyveno 484 vaikai. Pagalbos projektams skirta per 3 milijonus litų. Už veiksmingą paramą savipagalbai Gerhardas J. Carlas buvo ne kartą viešai pagerbtas. Svarbiausi apdovanojimai yra: valstybės prezidento suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, Lietuvos Respublikos Seimo padėkos medalis, Vilkaviškio rajono Garbės piliečio vardas, Šakių rajono Garbės piliečio vardas, Kazlų Rūdos savivaldybės Garbės piliečio vardas, Kalvarijos savivaldybės Garbės piliečio vardas, Marijampolės miesto Garbės piliečio vardas, Marijampolės apskrities viršininko garbės ženklas, populiarios televizijos laidos „Bėdų turgus“, „Žaliojo obuolio“ apdovanojimas bei Lietuvos radijo klausytojų sprendimu „2006 metų žmogaus“ vardo suteikimas. Šie apdovanojimai yra ir ypatingas vargstančių daugiavaikių šeimų, „Solidarity“ darbuotojų ir visų Lietuvos politikos, verslo ir kultūros sričių bičiulių, kurie savanoriškai remia ir kuruoja šį darbą, įvertinimas. Dešimt metų rėmęs Šakių rajono daugiavaikes šeimas ir gerinęs jų gyvenimą (20 būstų buvo suremontuoti, kad vaikai augtų geresnėmis sąlygomis) VšĮ „Solidarity“ įkūrėjas 2004 metų pavasarį buvo apdovanotas šakių miesto garbės piliečio vardu.
Guenter F. Toepfer – 2007 m. už nuolatinę nesavanaudišką veiklą, pagalbą Kudirkos Naumiesčio, Sintautų, Lukšių ir Gelgaudiškio vaikų darželiams suteiktas Šakių miesto garbės piliečio vardas. Šakių rajono savivaldybės ir Šakių Garbės piliečio Berlyne gyvenančio Gunter F. Toepfer iniciatyva jau ketverius metus vyksta mažadaug 38 km. bėgimas „Knygnešių keliais“ grupėmis palei istorinę Lietuvos-Rytprūsių sieną, skirtas individualiems bėgikams ir moksleivių grupėms.
Garbės piliečio vardas suteiktas 2015 m. už Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios atstatymą bei žmonių tautinio ir dvasinio pakilimo žadinimą.
Garbės prelatas Antanas Maskeliūnas gimė 1931 m. kovo 19 d. Vainiūnų kaime, Lazdijų raj. Baigęs Kauno kunigų seminariją, 1954 m. gruodžio 19 d. įšventintas į kunigus. Kunigavo Saulėnuose, Sangrūdoje, buvo Marijampolės vicedekanas, klebonavo Kudirkos Naumiestyje, Aleksote. 1971 m. paskirtas į Sintautų parapiją ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje kunigavo iki 2010 m. Nuo 1992 m. – Šakių dekanato dekanas, tų pačių metų gegužės 8 d. tapo Popiežiaus Garbės prelatu.
Sintautuose klebonas A. Maskeliūnas rado per Antrąjį pasaulinį karą sugriautą, medžiais ir krūmais apaugusią bažnyčią bei pradėtą remontuoti dar XIX a. statytą kun. A. Tatarės pastatą – laikinąją bažnyčią. Skarda apdengė laikinosios bažnytėlės stogą, pastatė bokštą, varpinę, įrengė šildymą. Nuėjo sunkius kelius, kol gavo leidimą atstatyti sugriautąją bažnyčią, pats rinko lėšas. Jo titaniškų pastangų dėka 1995 m. Sintautų bažnyčia pakilo iš griuvėsių.
Antanas Maskeliūnas – ypatingos dvasinės šviesos asmenybė. Klebono iniciatyva jau 1989 m. Sintautų vidurinėje mokykloje buvo įvestos tikybos pamokos, jis rūpinosi vyskupo M. Valančius vaikų organizacija „Valančiukai“, Caritu, aktyviai dirbo pastoracinį darbą, dalyvavo visuomeniniuose, kultūriniuose renginiuose. Rajono laikraštis „Valsčius“ 1993 m. išrinko Metų žmogumi.
Prelatas Antanas Maskeliūnas mirė 2017 m. sausio 11 d. Palaidotas Vilkaviškio katedros šventoriuje.
Vinco Kudirkos fondo steigėjas, kraštotyrininkas Romas Treideris gimė 1931 m. rugpjūčio 16 d. Lauckaimyje, netoli Naumiesčio. Mokėsi Kudirkos Naumiestyje, Kauno politechnikos institute. Dirbo Vilniuje profesinio-techninio mokymo valdyboje, šlifavimo staklių gamykloje vyr. energetiku. Šešiolika jo darbų pripažinti išradimais.
Save jis laiko „naumiestiečiu iki šaknų...“, todėl taip išsamiai ir tiksliai dokumentuoja faktus, susijusius su dr. Vinco Kudirkos asmenybe, palikimo ir atminimo saugojimu, jo paminklo ir antkapio Kudirkos Naumiestyje istorijomis, memorialinio muziejaus kūrimu. Daug prisidėjo prie Prano Mašioto atminimo įamžinimo, dr. Vinco Kudirkos kapo sutvarkymo (1990 m. antkapyje vėl atsirado sunaikintas „Tautiškos giesmės“ posmelis). Aktyviai dalyvavo atstatant Vytauto Didžiojo paminklą, atkuriant dr. Vinco Kudirkos tilto bareljefus. Yra vienas iš dr. Vinco Kudirkos fondo (1991 m.), kurio tikslas – pastatyti Kudirkos Naumiestyje muziejų, steigėjų.
Jis sukaupė daug vertingos istorinės, kraštotyrinės medžiagos apie Kudirkos Naumiestį, apylinkėse gimusias ir kūrusias asmenybes, recenzavo, parašė ne viena knygą, straipsnių žurnale „Suvalkija“. R. Treiderio archyvuose yra tokios ikonografinės medžiagos apie Kudirkos Naumiestį ir „Varpą“, kurių neturi niekas Lietuvoje.
Už nuopelnus tyrinėjant, saugant Kudirkos Naumiesčio istoriją 2004 m. apdovanotas „Varpo“ nominacija.
Šakių Garbės piliečio vardas suteiktas 2018 m. už nuopelnus vaikų sveikatos srityje.
Šakių ligoninės vaikų ligų skyriaus vedėja ir gydytoja Stasė Valkerienė gimė 1946 m. lapkričio 1 d. Kybartuose. 1971 m. baigė Kauno medicinos institutą ir Šakių ligoninės vaikų konsultacijos skyriuje pradėjo gydytojos pediatrės praktinę veiklą. 1973 m. paskirta vaikų konsultacijos vedėja. Nuo 1976 m. – Šakių ligoninės vaikų ligų skyriaus vedėja.
Tobulėdama pati, gydytoja prisideda prie Lietuvos pediatrijos mokslo progreso. S. Valkerienei 1986 m. suteikta aukščiausia gydytojo pediatro kvalifikacinė kategorija. Ji yra viena iš iniciatorių 1989 m. atkuriant Lietuvos Gydytojų Sąjungos (LGS) filialą Šakiuose, atkuriamojo šeštojo LGS suvažiavimo dalyvė, ilgametė Šakių filialo Tarybos narė.
Kovodama su smurtu prieš pačius bejėgiškiausius piliečius, S. Valkerienė bendradarbiauja su vaikų teisių gynimo institucijomis ir socialiniais darbuotojais. Už sąžiningą darbą 1987 m. apdovanota Sveikatos apsaugos žymūno ženklu.
Algirdas Endriukaitis gimė 1936 m. lapkričio 23 d. Kaune. Tėvas buvo kariuomenės sanitarijos puskarininkis, o motina – darbininkė. Iki 1939 m. gyveno Alytuje, po to persikėlė į Vilnių, kur 1944 m. baigė pirmąjį skyrių. Karui artėjant, pasitraukė į Suvalkiją. Šakių rajone, Jankuose baigė pradinę mokyklą ir 1947 m. įstojo į Pilviškių vidurinę mokyklą, kurią baigė 1954 m. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universitetą, Teisės fakultetą. Trečiame kurse buvo sekamas už „antisovietinės“ grupės veiklą, lapelių platinimą 1952 m. Pilviškių vidurinėje mokykloje. Po 1956 m. Vengrijos revoliucijos sukelto entuziazmo ir dalyvavimo Vėlinių įvykiuose, pagerbiant kritusių už Lietuvos laisvę atminimą, 1957 m. buvo suimtas ir už kaltinimus priešiška valdžiai veikla nuo 1957 m., nuteistas 6 metams laisvės atėmimo ir visą bausmės laiką atsėdėjo Mordovijos lageriuose. Grįžęs studijavo 1965-1970 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo mokslinio agronomo ir ekonomisto specialybes.
1963-1966 m. – Kauno „Audimo“ fabriko saugumo technikos inžinierius, 1966-1967 m. - Kauno rajono „Kelias į komunizmą“ kolūkio ekonomistas, 1971-1979 m. – Vilkaviškio rajono „Pergalės“ kolūkio ekonomistas, 1980-1984 m. – Kudirkos Naumiesčio tarybinio ūkio technikumo dėstytojas, 1984-1985 m. – Panevėžio rajono Ėriškių kolūkio ekonomistas, 1986-1990 m. – Šakių rajono Giedručių kolūkio ekonomistas, 1988 m. Šakių rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas. 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. 1992-1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys.
Lietuvos Sąjūdžio, pasipriešinimo okupacijai organizacijų narys, Tarptautinės parlamentarų grupės dėl Čečėnijos problemų generalinis sekretorius.
Dalyvauja Lietuvos Respublikos Seimo darbo grupėje dėl rezistencijos įstatymų tobulinimo. Lietuvos pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupėje rengė didelės apimties memorandumą „Dėl laisvės kovų prasmės ribos peržengimo“ apie Lietuvos prokuratūros ir teismų darbą. Lietuvos blaivybės judėjimo dalyvis, blaivybės muziejaus Šakiuose įkūrėjas. Nuo 2009 m. – tarptautinio klubo „Savastis“, gvildenančio Lietuvos ir Latvijos suvereniteto klausimus, pirmininkas.
Čečėnijos problemų ekspertas, šia tema kasmetinėse tarptautinėse konferencijose Vilniuje skaitė pranešimus. Knygų „Politikos pardavimas“ (1998 m.), „Lietuvos valstybės problematiškumas globalizacijos ir ES erdvėje“ autorius, aforizmų knygos blaivybės tema „Klastingas apgavikas“ (1989 m.) sudarytojas. Dirba archyvuose ir rašo straipsnius Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo istorijos, antiglobalizmo temomis. 1990-1992 m. paskelbė straipsnių ciklą „Voratinklis“ apie KGB agentus. Parašė darbą ‚Šakių krašto sovietinimas 1940–1990 metais“ (2009 m.).
Augenija Julė Kasparevičienė gimė 1951 m. vasario 22 d. Lūšnos k., Šakių r. 1957–1961 mokėsi Novaraisčio (Šakių r.) pradinėje mokykloje, 1961–1965 – Pakalniškių 8-metėje mokykloje, 1965–1968 – Griškabūdžio vidurinėje mokykloje, 1969–1977 studijavo Vilniaus universitete.
Lietuvos ir Šakių rajono savivaldybės kultūros ir visuomenės veikėja, asociacijos „Zanavykų seimelis“ pirmininkė, Lietuvių kalbos draugijos narė, Lietuvos kultūros kolegijos tarybos narė, Marijampolės apskrities regioninės kultūros tarybos narė, kasmetinių „Kalbos dienų“ organizatorė, klasikinės muzikos festivalio „Beatričės vasaros“, Šakių rajono kultūrinių renginių sumanytoja ir pradininkė.
Nuo 1994–2018 – Šakių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja. 2011 metais už savo gyvenimo pašventimą kultūrai pelnė „Sūduvos krašto moters“ apdovanojimą. 2016 metais už lietuvių kalbos puoselėjamąją veiklą Šakių rajono savivaldybėje Valstybinė kalbos komisija apdovanojo skulptūrėle „Sraigė“, 2017 metais už nuopelnus Lietuvos kultūrai skirtas „Aitvaro“ apdovanojimas, 2019 m. už gimtosios kalbos puoselėjimą, dvasinių ir materialinių paminklų tautinės tapatybės simboliui – Žodžiui – statymą įteikta Jono Augustaičio vardinė statulėlė „Raidė A“.
Šakių rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2021 m. Augenijai Julei Kasparevičienei suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas ir įteiktos Garbės piliečio regalijos.
Valentinas Antanavičius gimė 1936 m. gegužės 2 d. Kušlikių kaime, Šakių rajone. Dailininkas, tapytojas, pedagogas.
1951–1956 mokėsi Kauno vid. dailės mokykloje, 1956–1962 studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1961–1999 – Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos dėstytojas, 1989–1994 VDA vyresnysis asistentas, 1994 – docentas. Nuo 1962 metų dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, 1988 – Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1964 – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis (nuo 1962). Surengė daugiau kaip 40 autorinių parodų. Tapybos darbai puošia Lietuvos muziejus, privačias kolekcijas.
Kūryboje svarbiausia tema – grėsminga, žmogų žalojanti totalitarizmo jėga, todėl, nors kurti pradėjo dar sovietmečiu, daug jo kūrinių pamatyti viešai nebuvo galima. 1986 metais Vilniaus Dailės parodų rūmuose surengė personalinę parodą. 1992 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2006 m. buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Aktyvus Šakių krašto kūrėjų gyvenime. Nuolatinis dailininkų plenero „Kalbanti žemė“ dalyvis, surengė personalines parodas Sintautuose ir Šakiuose, dalyvauja kolektyvinėse parodose.
Monografijos-albumo (2002), knygos „Gyvenimas be parado“ (2011) autorius ir sudarytojas.
Dailininkas laikomas savo laiką pralenkusiu menininku, kuris skleidė vakarų pasaulio idėjas sovietmečiu.
Šakių rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2021 m. suteiktas Garbės piliečio vardas ir įteiktos Garbės piliečio regalijos.
Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.
Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.
Kad veiktų užklausos forma, naudojame sistemą „Google ReCaptcha“, kuri padeda atskirti jus nuo interneto robotų, kurie siunčia brukalus (angl. spam) ir panašaus tipo informaciją.
Taigi, kad šios užklausos forma užtikrintai veiktų, jūs turite pažymėti „Sutinku su našumo slapukais“.
Jūs galite pasirinkti, kuriuos slapukus leidžiate naudoti.
Plačiau apie slapukų ir privatumo politiką.
Funkciniai slapukai (būtini)Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai nesaugo jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima jus asmeniškai atpažinti, ir yra ištrinami išėjus iš svetainės. |
|
Našumo slapukaiŠie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetainėje, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius – tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname. Surinkta informacija yra visiškai anonimiška ir tiesiogiai jūsų neidentifikuoja. |
|
Reklaminiai slapukaiŠie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą. Jeigu nesutinkate, kad jums rodytume reklamą, palikite šį langelį nepažymėtą. |